Čia rimtai. Ir bent jau lietuviškai tai tikrai. Tiesiog... Nors man buvo labai smagu čia rašyti. Bet gyvenimas toks. Cenzuruoti nenoriu. tuo labiau, kad ir nemanau kad kažką bloga parašiau. Bet tai deja sukėlė ginčą tarp dviejų žmonių, kurių vienas man labai rūpi.
Taigi prieš pora dienų parašiau trumpą įrašą apie vieną atpasakotą pokalbį. Pasijuokiau iš savęs, kokios valdingos moteriškės įvaizdį pasirodo moku sudaryti. O ką, nesiginčysiu, gal kartais tokia ir esu, juk iš šono geriau matosi. ;)
O šiandien vakare grįžęs R papasakojo, kad tas paminėtas žmogus pasirodo skaito mano žurnalą (o aš nuoširdžiai maniau, kad turiu kokius 3-4 lietuviškai skaitančius ir šiek tiek daugiau skaitančių mano angliškus įrašus). pasirodo, turiu bent vienu daugiau, kuris sugebėjo įsižeisti ir susipykti su žmona dėl to. Nors nei jo nei jos žmonos vardo čia nebuvo... tebuvo mano draugo vardas ir vienas jų bendro draugo vardas, kuris yra toks dažnas Lietuvoj. O žinot kas juokingiausia? Kad šita jo pastabėlė yra tik švelnus pajuokavimas palyginti su nuomone, kurią jis vasarą man išreiškė asmeniškai... Aš visą laiką maniau, kad mes moterys jautrios. Pasirodo klydau.

Bet yra kaip yra. Dabar daug mąstosi ir nesimiega. Savo nuomonę geriau pasilaikysiu sau. Ačiū labai visiems skaičiusiems ir komentavusiems. O aš ir toliau skaitysiu tuos įrašus kuriuos su malonumu iki šiol skaičiau.

Man atpasakotas pokalbis apie mane.
Draugės vyras klausia jos:
-O Almantė savaitgaliui kur nors išvažiuoja?
-Ne. O kodėl turėtų?
-tai kad renaldas penktadienį irgi pas Vytuką ateina...

taigi, ragana aš, laikau Renaldą už devynių spynų ir dar matyt surištą kažkur. bet ir nuomonę žmogus turi apie mane :D

Va taip taikliai viena mano draugė užrašė elektroninio laiško antraštėje/ pavadinime. taip ir jaučiuosi. Nuo pat antradienio pradėjau laukti savaitgalio, o dabar ir netikiu, kad liko tik viena darbo diena iki jo. bet ko čia aš vėl apie tą patį? hm, gal kad nieko ypatingo nenutiko... nebent tai, kad nustebino didelės retos snaigės ryte, vėl pratęsiau rytinį pasivaikščiojimą per Laisvę link darbo. Stebėjausi kiek, kad mokinukai taip anksti renkasi, nors pamokos tik nuo 8 val. bet kas tiesa tai tiesa - dauguma mūsų irgi anksti subėgdavom. O aš kasryt važiuodama į darbą užmetu akį į savo paskutinę mokyklą. ten buvo gerai, bet grįžt kažin ar norėčiau. Juk dar visko tiek daug laukia ateity. :)
O artimiausias planas - pakeisti paveikslus virtuvėj. Ten tebekaba Skirmanto urbanistiniai vaizdeliai. O aš užsimaniau sakuru ir gėlių. Reiks patikrint, gal į tuos pačius rėmelius pavyks įdėti. ;)

Saulė. Smagus oras. Kur kas didesnis noras pasivaikščioti, nei grįžti į biurą. bet bendradarbių įkalbėta kartu suvalgiau picą, pabėgiojau darbo reikalais (gėlių kolegai su gimtadieniu nupirkimas yra labai rimtas darbinis reikalas). ir parbėgau prieš pat pareinant bosui ir ateinant klientams. O užsakyta puokštė vėl nustebino gerąja prasme. Kiekvieną kartą maloniai stebina. :) gal dėl to, kad nieko neišmanau apie gėlių komponavimą ir man ten pas juos tiesiog gražu. :) Dabar laukiam grįžtant kolegos įmerkę gėles į didžiulę stiklinę vazą. Toks visas meno kūrinys ant stalo.
ir vis mintyse dėlioju kaip grįžusiai iš kelionės draugei pasakyti tokį nelabai jai malonų dalyką. bet niekaip nesusidėlioja...

Ir vėl per pietus šiek tiek jų krito iš dangaus, nors tu ką. Gals akau laiką persukus į vasaros situacija pagerės?.. Vis pasižiūriu į Daivos atsiųstą nuotrauką iš Tokijaus, į tokias gražias rožines žydinčias sakuras, ir taip užsinoriu ten...
O šiaip nieko nenuveikiau. vakar paplepėjom su drauge, grįžus namo su R. pavalgėm ir eilinį kartą anksti užsinorėjau miego. Tad mano mezgamo sijono progresas tas pats gražus 0 akių. Vis geriau nei penktadienį daug daug į minusą, kai viską išardžiau.

Kažkas įkėlė savaitgalį nufotografuotų žibučių foto, o ir aš juk po saulėto sekmadienio patikėjau pavasariu. O ryte už lamgo šlapiai snyguriavo, dabar jau ir į lietų panašiau. va Gintė Maltoj klausinėja kada vasara ateis. Man pradžiai ir pavasario tikro užtektų. arba geriau jau tikra žiema su sniegu sugrįžtų (taip taip, esu pasiruošusi galimybei, kad man už tokius norus nedovanos:P ). Visgi beveik balandis jau...
Vienas draugas beveik du mėnesius buvo komandiruotėj Australijoj. Gražiai pavydžiu jam, kas be ko. 28 d jis jau grįžta. Kažkaip labai greit tas laikas praėjo. kažkaip į galvą atėjo vienas posakis, užrašytas univere auditorijoj. Spėju jau remontą seniai padarė ir uždažė. bet neblogas buvo: "Ei, kas nors, sustabdykit pasaulį, aš noriu išlipti". Sustabdyti nereikia, ir išlipti nenoriu. Gal tik šiek tiek pristabdykit, ką?...

va kaip tyčia, kažkas tarp penktadienio ir nuotaikos, kai tingiu dirbti ar ką nors rimtesnio daryti, mano viduje padėjo lygybės ženklą. ir kuo toliau tuo dažniau tai pasijaučia. va šiandien aš ir vėl darbe penktadieniška. O išėjusi į Laisvę per pietų pertrauką net nustebau, kad šviečia saulė, kad nėra šlapdribos, ir kad oras puikiai tinka pasivaikščiojimui. Štai prie ko gali privesti kelios dienos blogo oro. :)

"Pranašas" pasveikino su Žemės diena ir atvarė ilgą tiradą apie ekologiją ir medžių reikšmę žemei. Toks vidinis velniukas vos laikėsi nepasiūlęs jam šituo klausimu kreiptis pas Žaliuosius, bet spėju R. prisiklausęs apie šitą "asabą" jau ne kartą ir ne du būtų greit mane išrišęs. :)

Et, kad jūs žinotumėt kaip aš neturiu noro eiti į tą mergvkario planavimą....

Ne, ne iš nuobodulio, iš miego norėjimo. Nors maniau, kad ne vėlai dar atsiguliau. Matyt vakar pakankamai prisibraidžiau po šlapdribas betvarkydama visus reikalus.Ir ryt dar laukia ne visai trokštamas pasisėdėjimas ir draugės mergvakario planavimas. Tik suku galvą ką galėtų reikšti vienos pastebėjimas, kad reikia vietos iš kur neišvarytų bent tris valandas. Ką ten tiek laiko veikti, kai tik šiek tiek pažįstami žmonės susitinka į pirmą paplanavimą? nieko, aš gerai priežastis galvoju, jei ką. :D

Šiandien gavau mailą iš Tailande atostogaujančios draugės. Viskas surašyta jos stilium, žinoma. Tik aš, kaip pobjauris žmogus prisikabinau prie vienos minties ir bent jau čia savo nuomonę išreikšiu.
Citata:
"Vakar dar karta pabendravome su drambliais, tik sie pasirode gerokai protingesni uz anuosius kur mateme netoli Bankoko, mat sie ir piese, ir muzikavo, ir futbola bei krepsini zaide :) Isivaizduojat? :) "

Aš aišku bjauriai kabinėjuosi, bet nuo kada dramblių protas matuojamas jų sugebėjimu žaisti futbolą? ir aš tikrai manau, kad pirmieji turėjo būti lygiai tiek pat ar daugiau protingi, tik jiems pasisekė, kad tapo šiek tiek mažesne pramoga turistams. Ir iš viso, futbolą žaidžiantys drambliai yra kvaila. pasiekti skaudžiom treniruotėm galima daug ką (klaidžiojo kažkada internete filmukai apie jų tokį treniravimą, būtent su futbolu susijusį), bet kam to reikia? neesu jokia gyvūnų teisių aktyvistė, bet vis tiek manau, kad tai yra gyvūnų teisių pažeidimas ir pasityčiojimas iš šių nuostabių gyvūnų...

Tebeskambant bendradarbių kikenimui, man bekeikiant save, savo smalsumą ir mandagumą (mokė mama gi, kad negražu vidury pokalbio ragelį padėti...) galiu pasigirti/ pasijuokti/pasiskųsti, kad jau turiu ne tik pranašą, bet ir karalienę, besidalinančią savo patirtim. va ką reiškia dirbti pas žmogų, turintį žinomą pavardę. gal tai gera priežastis didesnio atlyginimo prašyti?

Ech žmonės... O kartais tiesiog matyt aš, lengvai paveikiama :D
vakar beplepant su kolege kažkaip priėjom nuo kirpėjų iki batų. ir ji pasakė, kad visada atkreipia kokie vyro batai. prisipažįstu, aš niekada. jei koks klientas ateitų tik su kojinem, tuo labiau juodom, garantija, kad nepastebėčiau. basą turbūt labaiu pastebėčiau dėl spalvų skirtumo...
tad po darbo bevažiuodama pas kirpėją ir vietom pastrigdama kamščiuose, įsitaisiusi strategiškai patogioje troleibuso vietoje, visą tą pokalbį prisiminiau ir netyčia persistengiau... Gi šiaip savaime suprantama matai kas įlipa, tiesiog žvilgsnis praslysta. O šįkart prasllidinėjant vis prisimindavau i batus pažiūrėt. vaizdelis turėjo būti maždaug toks: į įlipusį vyriškos giminės atstovą - į batus- vėl į jį. ir gal kartais per daug akivaizdžiai, nes porą kartų sulaukiau štai tokios atgalinės rekacijos: pažiūrėjo į save, i savo batus, vėl žemyn į save, o po to tokiu pasimetusiu ir klausančiu žvilgsniu į mane. taip taip, gėda buvo... daugiau ir vėl nebežiūrėsiu...

Antra diena po atostogų. Tokia pat rami ir tuštoka kaip ir daugelis prieš jas. Su maža viltele, kad po pietų darbų padaugės. O šiaip ryte smagiai pasivaiksčiojau. važiavau 6 minutėm ankstesniu troleibusu, o atvažiavau gal 15 min anksčiau. Buvo puiki proga pasivaikščioti Laisve, su jau dirbančiais kiemsargiais, su tomis ryškiomis Kauno švaros liemenėmis ir į darbą einančiais žmonėmis. Daug pilnesne, nei maždaug 9,30, kai parduotuvės dar būna uždarytos.
O šiaip "apgriuvo" kai kurie planai. tiksliau atsidėjo savaitei. ir ne dėl mano kaltės. bet vis tiek nekas. Aš gi tokia planuotoja...

Ech... Va nuo tokios minties ir prasidėjo mano rytas išgirdus žadintuvą. Atostogos atostogėlės baigėsi. Nors toks silpnutis balselis viduj viltingai bandė įteigti, kad man dar atostogos. Nepavyko vargšeliui, taip lengvai pripratusiam prie gero. ;) O man vėl teko prisiminti ką reiškia pilni troleibusai rytais, ką jau tiesą sakant buvau kiek primiršus.
Atėjus į darbą tikėjausi darbų krūvos. nebuvo. kaip ir džiaugsmo būti darbe. Užtat kelios minutės po 8 paskambino "pranašas", išaiškino bent 3 kartus kad manęs pasiilgo. Tai jau turbūt pasijaučiau be galo pamaloninta. :)
O šiaip... Kuo labiau diena eina, tuo labiau atrodo, kad tos atostogų savaitėlės net nebuvo. :/

Taigi, savaitė atostogų kažkur ėmė ir dingo. Spentelės nesutvarkytos, plytelės nenušveistos, receptai nesudėlioti tvarkingai. Et, to ir buvo galima tikėtis.
bet buvau dviejuose koncertuose. Kaip užburta - vėl toje pačioje VDU didžiojoje salėje. Sekmadienį visai netikėtai su D ir J nuėjom į Merūno ir Žilvičio koncertą. Už pilną kainą žinoma būtume nėję, bet čia ėmėm ir susigundėm... Žilvitis kaip visada fantastiškas. Merūnas padainavo liaudies dainas. Visa laimė, nes jau galvojau išgirdus "O gražuole" teks staigiai išmokti švilpti ir nušvilpti. :D Dar kaip tikros mergaitės padiskutavom ar ekranas jį storina ar ne. Na, ne per daugiausia... O J po poros mano užuominų pasiskaitė bent kelis straipsnius apie jį ir Erikutę, kelis iš Panelės, tad kikenimo netrūko...
O šiandien buvom Ingos Jankauskaitės koncerte, klausėmės rusiškų romansų. Gražu. Ir vėl puiki nugirsta replika iš kažkur už mūsų "O tai ji pradės lietuviškai dainuoti ar ne? Kiek galima rusiškai?" :P

O šiaip dar buvo sniegu papuošti Trakai, draugų lankymas, keli Kovo 11-osios renginiai, neįvykusi ekskursija po Ramybės parką, nes pasirodo į ją reikėjo iš anksto registruotis, nors niekur skelbimuose apie tai nei žodžio nebuvo. Tuo labiau, kad iš pradžių apie tai paskaičiau www.kaunas.lt puslapyje. Gidė nepasirodė, bet vienas plepus diedukas išgelbėjo situaciją ir mus, apie 30 susirinkusiųjų. O mane "sužavėjo" jos atsakymas į mano laišką "i visas ekskursijas yra registruojamasi is anksto. Tai zino visa Lietuva. <...> Beje,labai idomu,kad 30 asmenu nepaskambine,zinojo,kur susirinkti!!!! ekskursija gidas vede registruotiems tik 5 asmenims.Pradzia buvo Totoriu gt. prie "Gyvybes laiptu". " Aišku, tebežavi tokie rašytojai kaip "Rima Cepurniene" be lietuviškų raidžių. Laiško tonas irgi buvo labai mielas. O susirasti buvo lengva - asteini, pamatai grupę žmonių ir prisijungi. Linksmiausia dalis - kad aš ten prabuvau nuo 13.30 iki 15 val. Be mūsų parke nemačiau jokių žmonių.

Bet yra kaip yra. Kiekvienas parodo savo kultūrą.

Lietus, paskutinė darbo diena prieš atostogas, netyčia per sotūs pietūs, barankos iš Kaziuko. prasinešiau šiek tiek eidama iki buhalterines firmos. nors ne kažin ką naujo mačiau, bet vis tiek smagu kai miestas šurmuliuoja. netgi tada kai šiek tiek lynoja. bet tikiuosi, kad ryt oras pasikeis. pernai gi visai smagiai po jį pasivaikščiojom. :)
O šiaip aš kažko aptingus. ir miego noriu... nebūtų penktadienis prieš atostogas...

Čia apie artėjančias atostogas tas tuoj. Gal dar apie artėjančią pietų pertrauką ir šiaip ką nors. :) Arba viltį, kad tuoj, pagaliau prisiskambinsiu į bitę. aišku, tas jų įrašytas pranešimas apie tai, jog kažkas nusprendė kiek turim kalbėti ir mokėti, bet galim gauti laisvę atėję į bitę kelia šypseną. bet ką čia slėpsi, dėl to ir skambinėju. Kokį 5 kartą.
bet ką aš čia apie darbinius reikalus. Va vakar labai smagiai po darbo pasivaikščiojau su V. Iš tikrųjų mūsų tikslas buvo nueiti iki Daugirdo ir atsiimti medines kaladėles, kurias vėliau ketinu dovanoti vienos draugės dukrytei su gimtadieniu. O jos tokios mielos, be jokių papildomų spalvų lakų, tik juodalksnis. :) Pirmą gabalą pilies pastatėm jau Antyje kur gėrėm kavą, o padavėjas vis su šypsena atsisukdavo pažiūrėti. dar dvi pilys buvo pastatytos namie: viena mano, viena R. :D ir buvo labai linksma. Tik teko prisipažinti, kad nelabai jau mokam pilis statyti...

Va kaip būna: pasiunti bosą mintyse toli toli, ir po kelių minučių jis atlekia pasakyti, kad tuoj išvažiuos į Vilnių. Gal dažniau reiktų pabandyti, jei jau taip gerai sekasi? nors iš kitos pusės, jei jam tereikia visada būti teisiam ir pertaisyti savo parašytus angliškus sakinius kuriuos aš kaip pilnai atitinkančius perkopinau ir papasakoti apie anglų kalbą, kad pasijaustų laimingas, gal ir pakentėti galima. ;) Kartais. :)
O šiaip visą rytą dirbau. dažniau taip... kaifuoju juk nuo to - nuo aiškinimosi, derinimo ir suderinimo. daug geriau nei sėdėti, atsiliepti į retus skambučius ir užsiiminėti tuo kas šiaip norisi. gal tiesiog man skaitymo fazė pamažu baiginėjasi ir prasideda nuolat pasikartojanti "Noriu kur nors važiuoti!" fazė.
O lauke kažkoks smagus oras. Su V. beeinant pietauti pakikenom iš mano raudonų kojinių pasvarstydamos ar man suvaikėjimas ar dėmesio trūkumas. O gal tiesiog spalvų pasiilgimas... O pavasaris dar asocijuojasi su tvarkymu ir švarinimusi. per atostogas kelias dienas tą ir darysiu. tik juokiausi praeidama Laisve pro laikrodžių parduotuvę Ženeva iš kostiumuoto berniukop tvarkymo. Nušlavė laiptelius, o nuorukas ir kitas šiušles buvusias priešais langą pasidairęs staigiu judesiu nušlavė prie kitos parduotuvės. :)

Vakar tiesiog dirbau. Daug. Ir darbinių, ir nedarbinių. Dar ginčijausi įsitikinusi savo tiesa. Ir nuginčijau. Geras jausmas. :)
O šiaip iš didelių planų parašyti savaitgalį vėl nieko gero neišėjo. Mistika tie savaitgaliai. Atsidarau livejournal, paskaitau, ir... nieko taip ir neparašius uždarau.
Penktadienį gi buvau Giniočio koncerte. Kaip tik tas iš kurio daugiau tikėjausi buvo prastesnis. Jei vertinant balais, ką aš kartais mėgstu - šis 7, palyginti su Kaniavos 9,5. Taip taip, pusiniai irgi būna. :) Ir net galiu pasakyti kodėl. Kaniava pasakė, kad jis koncertuoja retai, tada tas koncertas būna jam, o kartu, kaip jis tikisi, ir žiūrovams. Ir tas jautėsi. Giniotis buvo išsiblaškęs, ir kartais atrodė, kad jo mintys toli ir norisi jam tiesiog kuo greičiau atkoncertuoti. Ir tai visada numuša bendrą įspūdį...
O šiaip? gavau fantastišką dovaną iš vieno draugo. kaip sakė, gerokai pavėluota su gimtadieniu, bet turėjusi be galo nustebinti. taip ir buvo. :) Pašte dar teko atstovėti didžiulią eilę, bet minutė prieš šešias atsiėmiau. Kai ant Lietuvos pašto juosta apklijuoto voko (dar tikrino bjaurybės muitinėj ir aišku aplamdė...) pamačiau raides WWF, širdis ėmė plakti dar smarkiau. ten buvo pridėtas jo atspausdintas laiškelis - kad jis prisimena, jog kažkada sakiau, kad visi gyvūnai savaip žavūs. Tai aš tiesiog gavau vampire bat symbolic adoption". Jis gi žinojo, kad visada norėjau ko nors panašaus, nors niekada nemaniau kad tai bus šikšnosparnis. ir sakiau būtų tik to lapelio - sertifikato užtekę. bet dar gavau pora foto su informacija apie gyvūną ir minkštą žaislą. Kuris tikrai yra be galo gražus, mielas ir pan, kurio tikrai nesinori paleisti iš rankų. :)
Suvaikėjau :D

Čia vien dėl to, kad jau iš anksto džiūgauju kaip ryt išsimiegosiu. Juokavom kažkada su sese, kad kažin ar aš anam gyvenime buvau miegapele, ar ruda meška. Apsistojau vis dėlto prie meškos. :)
tad sėdžiu sau darbe, pažiovauju kartas nuo karto, ir mąstau kad parašius jau reiktu kokio nors darbinio užsiėmimo paieškoti - gal šiandien pavyks. :)
O vakar aš buvau muzikinam teatre. Žiūrėjom Trijų minučių meilės romaną. kalėdinė dovana iš draugų. kaip nesunkiai galima atspėti, man labai patiko. R.? Hm, turbūt vidutiniškai. Sakė veiksmo pritrūko. Tipiškas vyras. :D gerąja prasme... Sakau gal reikėjo porą susišaudymų scenoj paorganizuoti ir būtų tikę? ;)
bet nuoširdžiai sakant nieko nesupratom apie ką veiksmas vyko. kai A. per pertrauką nusipirko programėlę sužinojom kad Šmėklų buvo... O šiendien ryte paskaičiau aprašymą:
"Spektaklyje skamba A.Villoldo, C.Veloso, A.Piazzollos, „Gotan project” muzika ir Horacio Ferrero eilės. Pirmuoju smuiku spektaklyje „griežia” - šoka ir dainuoja - Lietuvoje gyvenantis urugvajietis Juan Eduardo Gimenez, įsteigęs Vilniuje tango šokio mokyklą – GIMENEZ TANGO ACADEMIA. Jis drauge su profesionalia tango šokėja Brigita Urbietyte bei teatro baleto artistais pasakoja merginos Marijos, pasiklydusios Buenos Airių lūšnynuose, viešnamių kvartaluose, miesto požemiuose, istoriją.". Aiškiau nepaidarė, jei ką.:)

ir dar dėl vieno dalyko visi sutarėm. Gimenez gali dainuoti, rėkauti, stumdyti tango ritmu, tas žiūrisi. Bet gal šokti nebereikia?... Jis ten ne į šmėklą buvo panašus, o į kiek nerangų meškiną su pilvuku...

tikrai, kiekviena karta susidurus su medikais keiktis norisi. ir neisiu daugiau ten. Aisku, gudri kai nera butino reikalo...

Vakar jų taip ir nepavalgiau. R išėjo susitikti su draugais, o aš sau vienai kepti patingėjau. Nors jau receptą buvau susiradusi pabandymui. Tad teko užskaityti pirmadinio blynus, šokoladą atidaviau užėjusiems persirengusiems vaikams ir ramiai leidau vakarą klausydama Money brothers, siuvinėdama (gi reikia mano dešimtmečio projektą iš vietos pajudinti ;) ) ir užsiimdama kitom smulkmenom. Aišku, kiek to vakaro tebuvo. bet vis tiek jis ėmė ir dingo. Staiga atsirado šios dienos ankstyvas rytas, su skambančiu žadintuvu ir sunkumais išsiristi iš lovos. Vis dėlto nėra toks geras dalykas keltis pirmai...
lauke vos vos nyguriuoja, mano džiaugsmui ir daugelio nedžiaugsmui. ir nors ant lempos priklijuotas drugelis iš karoliukų neatspindi mano didelės meilės sniegui, ji, tai yra ta meilė, tebėra. :)

Kas šiaip? Užgavėnių proga pranašas paskambino. Bendradarbiai iš mano tylėjimo pakėlus ragelį jau žino ko klausau ir mėto replikas. Tegu, argi gaila. :D Klausiau ir tarsi mačiau tą senuką palinkusiu balsu prie popierėlio skaitant savo pasirašytą tekstą. Baisi ta šizofrenija...